Kodėl verčiau sakyčiau ,,gelbėkime save" vietoje ,,gelbėkime planetą"?

Karts nuo karto tenka išgirsti ar socialinėse medijose pamatyti panašią žinutę į ,,saugokime gamtą", ,,padėkime gamtai", ,,tausokime planetą" ir panašiai. Kas yra visiška tiesa, kuriai pritariu, tačiau taip kalbant susidaro įspūdis, kad turime kažką daryti dėl gamtos, o ne dėl savęs pačių. Kaskart pagalvoju, ar ne tiksliau būtų sakyti ,,saugokime save pačius, žmoniją"? Pasistenkim, kad ši planeta dar būtų gyvenama žmonių rūšiai kai augs mūsų anūkai?

Kai kalbame tik apie abstrakčiąją gamtą tarsi sukuriame atstumą tarp savęs ir gamtos - lyg gamta yra kažkoks kitas objektas, kurį mums gal ir ne pro šalį būtų pasaugoti. Tuo tarpu tiesa ta, kad tokios atskirties iš esmės nėra - žmogus ir yra gamta. Mes valgome tai, kas užauga žemėje. Patys pavirstame į žemę. Geriame vandenį iš Žemės. Bet kas, kas žalinga gamta, žalinga ir mums. Bet kas, kas palanku gamtai, palanku ir mums. Ir tai gali paaiškėti pačiais įdomiausiais ir netikėčiausiais būdais. Vienas geriausių to pavyzdžių yra mikroplastikas. Jei vienkartinis plastikas patenka į jūras, vandenynus - jis mažomis dalelėmis patenka ir į jūros gyventojų organizmą, kur kaupiasi. O tada jei kokiai vakarienei užsinorime suvalgyti jūros gėrybių ar pavartoti žuvų taukų papildų, suvalgome tą patį plastiką, kurį prieš kiek tai laiko panaudojome ir išmetėme... 

Gamtos ratas ir cikliškumas yra vienas nuostabiausių išradimų. Nors gamtoje daug kas veikia rato principu, įdomu, kad mes į tai įsiterpėme su medžiaga, kuri taip stipriai to principo neatitinka: kurios visada tik daugėja ir kuri negali pavirsti į jokią kitą gyvybės formą. 

Mano susidomėjimas šia tema prasidėjo kadaise užklydus į sausakimšą psicohterapeuto E. Laurinaičio paskaitą, iš kurios visam gyvenimui įstrigo frazė ,,Mes gelbėjame ne planetą Žemę, o save pačius nuo išnykimo. Žemės planeta labai sėkmingai gyvuos ir be mūsų, o gal net dar geriau"💛